ŽIV virusas - ar tai pavojinga

Lietuvoje žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) tebėra svarbi visuomenės sveikatos problema. Nors metinis naujų infekcijos atvejų skaičius mažėja, specialistai atkreipia dėmesį, kad šalyje gali būti apie 250–300 asmenų, kurie yra užsikrėtę, bet to nežino. ULAC duomenimis, 2018 metais Lietuvoje užregistruota 160 naujų ŽIV atvejų – 118 vyrų ir 42 moterys. Nežinojimas apie infekciją lemia vėlyvą diagnostiką ir didesnę riziką virusui išplisti kitiems.

ŽIV – tai retrovirusas, kuris atakuoja žmogaus imuninę sistemą, pirmiausia naikindamas CD4 ląsteles (T limfocitus), kurios yra labai svarbios imuninei apsaugai. Negydoma infekcija progresuoja iki AIDS – įgyto imunodeficito sindromo, kai organizmas nebegali kovoti su infekcijomis ir tam tikrais vėžio tipais.

Ankstyvieji simptomai – kada sunerimti?

Pirmosios savaitės po užsikrėtimo dažnai nepastebimos, tačiau maždaug 2–6 savaitėmis vėliau pasireiškia ūminis retrovirusinis sindromas – savotiška pirmoji organizmo reakcija į virusą. Ji labai panaši į stiprų peršalimą arba gripą. Dažniausi simptomai:

• Staigus karščiavimas;

• Sąnarių ir raumenų skausmai;

• Gerklės skausmas, tonzilių padidėjimas;

• Šaltkrėtis ir naktinis prakaitavimas;

• Išbėrimai ant odos;

• Nuolatinis nuovargis ir silpnumas;

• Netyčinis svorio kritimas;

• Kandidozė (pienligė).

Kadangi šie požymiai nėra specifiniai, daugelis jų painiojami su įprastais virusiniais susirgimais. Visgi, jei žmogus pastaruoju metu turėjo rizikingų kontaktų – neapsaugotus lytinius santykius, intraveninių narkotikų vartojimą ar kitas rizikas – verta kuo greičiau pasitikrinti.

ŽIV progresavimas į AIDS: kas vyksta organizme?

Negydomas ŽIV per kelerius metus silpnina imuninę sistemą tiek, kad organizmas tampa visiškai neapsaugotas nuo išorinių patogenų. Ši būklė vadinama AIDS. Tokiu metu išryškėja šie simptomai:

• Ilgalaikis karščiavimas (daugiau nei 37°C);

• Lėtinis viduriavimas;

• Stiprus svorio kritimas („wasting“ sindromas);

• Dusulys, sausas kosulys;

• Naktinis prakaitavimas;

• Regėjimo pablogėjimas;

• Nuolatinis nuovargis;

• Baltos dėmės burnoje ar liežuvyje;

• Limfmazgių padidėjimas;

• Neurologiniai sutrikimai (pvz., atminties praradimas ar elgesio pokyčiai).

Šie simptomai dažnai susiję su vadinamosiomis oportunistinėmis infekcijomis, kurios yra itin pavojingos nusilpus imuninei sistemai.

Oportunistinės infekcijos – pagrindinės komplikacijos

Sergančiam AIDS gresia įvairūs susirgimai, kurie sveikiems žmonėms dažniausiai nėra pavojingi. Tai gali būti bakterinės, virusinės, grybelinės ir parazitinės infekcijos. Pagrindinės iš jų:

• Kandidozė – dažnai pažeidžia burną, stemplę, kvėpavimo takus;

• Kaposi sarkoma (KS) – sukelia odos ar vidaus organų auglius;

• Toksoplazmozė – gali pažeisti smegenis, akis, kepenis;

• Pneumocystis jiroveci pneumonija (PJP) – pavojinga kvėpavimo takų infekcija;

• Tuberkuliozė (TB) – viena dažniausių AIDS sergančiųjų mirties priežasčių;

• Kriptosporidiozė, izosporozė – sukelia stiprų viduriavimą;

• Kriptokokozė – dažnai pažeidžia smegenis ar plaučius;

• Histoplazmozė, kokcidioidomikozė – grybelinės infekcijos, veikiančios plaučius ir kitus organus;

• HSV (Herpes simplex virusas) – gali sukelti skausmingas opas burnoje ar lytinėse srityse;

• Limfomos (Hodžkino ir ne Hodžkino) – dažnesnės tarp ŽIV užsikrėtusių žmonių.

Kai tik pasireiškia kuri nors iš šių ligų kartu su ŽIV infekcija – diagnozuojamas AIDS.

Prevencijos svarba ir galimybės

Laiku pradėtas gydymas antiretrovirusiniais vaistais (ART) gali efektyviai sustabdyti ŽIV progresavimą ir užkirsti kelią AIDS. Gydymas leidžia palaikyti normalų imunitetą, sumažina viruso kiekį iki nematomo lygio, o tai reiškia, kad virusas negali būti perduotas kitiems („neaptinkamas = neperduodamas“).

Papildomos prevencinės priemonės:

• Reguliarūs ŽIV testai, ypač rizikos grupėse;

• Prezervatyvų naudojimas;

• Sterilių švirkštų naudojimas;

• Profilaktinė terapija (PrEP ir PEP) rizikos grupėms;

• Vakcinos nuo hepatitų, gripo, pneumokoko, ir kt.;

• Tinkama higiena, saugus maistas ir vanduo;

• Atsargus kontaktas su gyvūnais (ypač su katėmis dėl toksoplazmozės).

Išvada

ŽIV infekcija šiandien – tai ne mirties nuosprendis, bet lėtinė liga, kurią galima kontroliuoti. Vis dėlto, ankstyva diagnostika ir sąmoningas požiūris į savo sveikatą išlieka lemiami veiksniai siekiant užkirsti kelią viruso plitimui ir sunkesnių komplikacijų atsiradimui. Kiekvienas žmogus, ypač turintis rizikos veiksnių, turėtų bent kartą gyvenime pasitikrinti dėl ŽIV – tai ne tik asmeninės, bet ir visuomenės sveikatos klausimas.