Storosios žarnos vėžys: ką reikia žinoti

Storosios ir tiesiosios žarnos vėžys – taip pat žinomas kaip žarnyno vėžys, gaubtinės žarnos ar tiesiosios žarnos vėžys – yra bet koks vėžinis susirgimas, paveikiantis storąją arba tiesiąją žarną.

Šios ligos dažnis pasaulyje skiriasi. Pastebėta, kad kolorektalinis vėžys dažnesnis šalyse, kuriose gyvenimo lygis aukštesnis. Tačiau 2021 m. atliktoje analizėje pabrėžta, kad šia liga dažniau serga ir žemesnių pajamų gyventojai.

Svarbu tai, kad mirtingumo lygis mažėja dėl medicinos pažangos bei aktyvesnių patikros programų. Vis dėlto, 2020–2025 m. pastebimas nerimą keliantis augimas tarp jaunesnių nei 50 metų žmonių, ypač Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje.

Mokslininkai aiškinasi galimas priežastis – nuo gyvenimo būdo, genetinių ypatybių iki žarnyno mikrobiomos pokyčių. 2025 m. tyrimai atskleidė, kad kai kuriems jaunesnio amžiaus pacientams ligą gali paskatinti vaikystėje veikiantys bakteriniai toksinai, tokie kaip colibactin, kurį gamina tam tikros E. coli padermės.

Šiame straipsnyje sužinosite apie storosios žarnos vėžio simptomus, rizikos veiksnius ir gydymo galimybes, taip pat – kaip sumažinti riziką per gyvenimo būdo pasirinkimus ir atrankos programas.

Simptomai

Kolorektalinis vėžys dažnai nesukelia simptomų ankstyvosiose stadijose. Tačiau atsiradus požymiams, jie gali būti šie:

• žarnyno įpročių pokyčiai (vidurių užkietėjimas ar viduriavimas);

• jausmas, kad žarnynas neištuštėja visiškai;

• kraujas išmatose (tamsiai rudos ar juodos spalvos);

• ryškiai raudonas kraujas iš tiesiosios žarnos;

• pilvo skausmas, pūtimas ar diskomfortas;

• sotumo jausmas net nevalgant;

• nuolatinis nuovargis ar išsekimas;

• nepaaiškinamas svorio kritimas;

• mažakraujystė (anemija).

Kai kuriais atvejais vėžys aptinkamas atsitiktinai – profilaktinės patikros metu. Maždaug 40 % pacientų vėžys diagnozuojamas ankstyvoje stadijoje.

Svarbu pažymėti, kad šie simptomai gali pasireikšti ir dėl kitų ligų. Bet kuris asmuo, jaučiantis minėtus simptomus, turėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

Ankstyvieji ženklai

Remiantis klinikiniais duomenimis:

• 37 % žmonių, kuriems diagnozuotas kolorektalinis vėžys, turi kraują išmatose ar tiesiojoje žarnoje;

• 34 % patiria pilvo skausmus;

• 23 % serga mažakraujyste.

Tarp tų, kurie kreipiasi į skubią medicinos pagalbą, dažniausi atvejai:

• 57 % – žarnos užsikimšimas;

• 25 % – peritonitas arba skrandžio gleivinės uždegimas;

• 18 % – žarnyno perforacija (skylė žarnyno sienelėje).

Kai kuriais atvejais simptomai pasireiškia tik vėlesnėse ligos stadijose, kai vėžys jau išplitęs į kitus organus – kepenis, plaučius ar limfmazgius.

Pvz., jei vėžys išplinta į kepenis, gali išsivystyti gelta (akių baltymų ir odos pageltimas). Jei paveikiami plaučiai – atsiranda dusulys ar lėtinis kosulys.

Gydymas

Kolorektalinio vėžio gydymas priklauso nuo šių veiksnių:

• naviko dydžio, vietos ir vėžio stadijos;

• ar liga išplito į kitus organus;

• ar vėžys pasikartoja;

• bendros paciento sveikatos būklės ir amžiaus.

Pagrindiniai gydymo metodai:

• chirurgija;

• chemoterapija;

• spindulinė terapija (radioterapija);

• tikslinė terapija;

• imunoterapija;

• paliatyvioji priežiūra.

Tinkamiausias gydymo planas nustatomas individualiai. Ankstyvose stadijose gydymas gali būti išgydantis, o pažengus – simptominis, palengvinantis gyvenimo kokybę.

Chirurgija

Chirurginis gydymas dažniausiai taikomas, kai vėžys apsiriboja storąja ar tiesiąja žarna. Operacijos tikslas – pašalinti naviką ir aplinkinius limfmazgius.

Po naviko pašalinimo gydytojas dažniausiai sujungia likusias žarnyno dalis. Kai kuriais atvejais laikinai įrengiama stomą (dirbtinę žarnos angą pilvo sienoje) su kolostominiu maišeliu.

Jei vėžys jau pažengęs, chirurgija gali būti atliekama simptomų palengvinimui – pavyzdžiui, jei yra žarnyno obstrukcija (užsikimšimas).

Chemoterapija

Chemoterapiniai vaistai naikina vėžines ląsteles visame kūne. Jie gali būti taikomi:

• prieš operaciją (navikui sumažinti);

• po operacijos (likusių vėžinių ląstelių sunaikinimui);

• vėlesnėse stadijose (simptomų palengvinimui ar ligos progresavimo lėtinimui).

2024–2025 m. atsirado tiksliau pritaikytų chemoterapijos schemų, paremtų naviko genetiniu profiliu (pvz., RAS, BRAF mutacijomis).

Tikslinė terapija

Tikslinė terapija naudoja vaistus, nukreiptus į specifinius baltymus ar mutacijas vėžio ląstelėse, pvz., EGFR, VEGF. Ji efektyvi tik tam tikriems pacientams, todėl prieš pradedant gydymą būtina molekulinė analizė.

Šie vaistai dažnai sukelia mažiau šalutinių poveikių nei tradicinė chemoterapija.

Imunoterapija

Imunoterapija padeda imuninei sistemai atpažinti ir sunaikinti vėžines ląsteles. Ji ypač veiksminga pacientams, kurių navikai pasižymi didelėmis mikrosatelitinėmis nestabilumomis (MSI-H) arba dMMR (DNR taisymo defektu).

Nuo 2023 m. JAV ir ES patvirtintos kelios imunoterapijos schemos šioms pacientų grupėms. Tyrimai rodo ilgalaikius atsakus net pažengusiose stadijose.

Radioterapija

Spindulinė terapija dažniausiai taikoma tiesiosios žarnos vėžiui. Ji gali būti naudojama:

• prieš operaciją – navikui sumažinti;

• po operacijos – sumažinti atkryčio riziką;

• vėlesnėse stadijose – palengvinti simptomus.

Kai kuriais atvejais taikoma kartu su chemoterapija („chemoradioterapija“).

Abliacija

Tai mažiau invazinis metodas, kai navikas sunaikinamas karščiu (radijo dažnių ar mikrobangų abliacija), šalčiu (krioabliacija) ar chemine medžiaga (pvz., etanoliu), nepašalinant jo chirurgiškai. Procedūra atliekama naudojant ultragarsą ar KT kontrolę.

Šis metodas dažniau taikomas, kai metastazės yra kepenyse ar plaučiuose.

Paliatyvioji priežiūra

Jei vėžys pasiekia 4 stadiją ir yra išplitęs į kitus organus, gydymas nebūtinai bus išgydantis. Pagrindinis tikslas – pagerinti gyvenimo kokybę, mažinti simptomus ir užtikrinti orų gyvenimo pabaigos laikotarpį.

Gali būti skiriami:

• skausmo malšinimo vaistai;

• žarnyno obstrukcijos šalinimo operacijos;

• chemoterapija ar radioterapija simptomams kontroliuoti;

• psichologinė pagalba pacientui ir jo artimiesiems.

Ateitis: vakcinos

Iki 2025 m. klinikinėse stadijose vis dar tiriamos kelios eksperimentinės vakcinos, pvz., Ad5-GUCY2C-PADRE, kurios veikia panašiai kaip imunoterapija – aktyvuoja organizmo imuninį atsaką prieš vėžines ląsteles.

Vakcinos galėtų būti naudojamos tiek ligos prevencijai didelės rizikos grupėms, tiek kaip papildoma terapija po gydymo, siekiant užkirsti kelią pasikartojimui.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Tiksli storosios ar tiesiosios žarnos vėžio atsiradimo priežastis dažnai lieka nežinoma. Tačiau aišku, kad ligos vystymuisi įtaką daro aplinkos, gyvenimo būdo ir genetiniai veiksniai.

Apytiksliai:

• 70% atvejų nėra aiškios priežasties (atsitiktiniai);

• 10% yra paveldimi;

• 20% pasireiškia šeimose, tačiau be žinomos genetinės mutacijos.

Rizikos veiksniai:

Nepakeičiami veiksniai:

• Amžius – rizika didėja nuo 50 metų (nors nuo 2020 m. vis daugiau atvejų diagnozuojama <50 metų asmenims).

• Lytis – vyrams rizika šiek tiek didesnė nei moterims.

• Paveldimumas – jei artimas giminaitis sirgo kolorektaliniu vėžiu.

• Genetiniai sindromai, tokie kaip:

  • Lyncho sindromas (paveldima nepolipozinė kolorektalinė karcinoma),

  • FAP (šeiminė adenomatozinė polipozė),

  • MAP, Peutz-Jeghers, ir kt.

Sveikatos istorija:

• Uždegiminės žarnyno ligos (Krono liga, opinis kolitas).

• 2 tipo cukrinis diabetas.

• Anksčiau buvęs krūties, kiaušidžių ar gimdos vėžys.

• Vaikystėje gauta spindulinė terapija pilvo ar dubens srityje.

• Storosios ar tiesiosios žarnos polipai (ypač adenomatoziniai).

Gyvenimo būdo veiksniai:

• Mityba: mažai skaidulų, daug raudonos ar perdirbtos mėsos, sočiųjų riebalų.

• Alkoholio vartojimas.

• Rūkymas.

• Mažas fizinis aktyvumas.

• Nutukimas arba antsvoris.

• Mažas vitamino D kiekis kraujyje.

Rasės ir socialiniai skirtumai

Tyrimai rodo, kad:

• Juodaodžiai amerikiečiai turi didesnę riziką susirgti ir mirti nuo kolorektalinio vėžio nei baltieji.

• Rizika jiems yra maždaug 20% didesnė, o mirtingumas – 40% aukštesnis.

• Galimos priežastys: mažesnis patikrinimų prieinamumas, sveikatos priežiūros nelygybė, prastesnė mityba, mažesnis fizinis aktyvumas.

2024 m. paskelbtuose tyrimuose akcentuojama, kad reikia tikslingų patikros ir prevencijos programų, orientuotų į pažeidžiamas grupes.

LGBT+ sveikata

Remiantis Nacionalinio LGBT vėžio tinklo 2010 m. ataskaita, homoseksualiems vyrams gali kilti papildoma rizika mirti nuo tiesiosios žarnos vėžio dėl:

• sveikatos priežiūros stigmos;

• vėlyvos diagnostikos;

• mažesnio gydymo pasiekiamumo.

Naujesni tyrimai rodo pažangą šiose srityse, tačiau problemos dar išlieka aktualios.

Vėžiniai polipai

Polipai – tai mažos, dažniausiai gerybinės išaugos žarnyno gleivinėje. Kai kurie jų (adenomos) gali tapti vėžiniais, todėl jų pašalinimas yra svarbi prevencijos priemonė.

Etapai

Vėžio stadija rodo, kiek liga yra išplitusi organizme. Tiksli vėžio stadija padeda gydytojams nustatyti tinkamiausią gydymo planą ir įvertinti prognozę.

Vienas dažniausiai taikomų metodų – TNM klasifikacija, tačiau pacientams dažnai pateikiami supaprastinti etapai nuo 0 iki 4:

Pasikartojantis vėžys

Net ir po gydymo vėžys gali grįžti – tai vadinama pasikartojimu. Jis gali pasireikšti toje pačioje srityje arba išplisti į kitas kūno dalis. Dėl to svarbūs reguliarūs kontroliniai tyrimai.

Diagnozė

Kolorektalinio vėžio aptikimas ankstyvoje stadijoje padidina išgyvenamumo tikimybę. Nemažai atvejų nustatoma:

• simptomų metu atliekant tyrimus (apie 80%);

• įprastinių patikrų metu (apie 11%);

• po staigių pilvo simptomų ir skubios pagalbos kreipimosi (apie 7%).

Dažniausios diagnostikos priemonės:

Kolonoskopija

• Standartinis metodas.

• Leidžia vizualiai ištirti visą storąją žarną.

• Gali būti atliekama kartu su biopsija ar polipų šalinimu.

• Reikia išankstinio žarnyno paruošimo.

Išmatų testai:

• Slapto kraujo testas (FOBT): aptinka nematomą kraują.

• Imunocheminis testas (FIT): jautresnis nei FOBT.

• DNR testas (pvz., Cologuard®): tikrina vėžio DNR žymenis – jei teigiamas, būtina kolonoskopija.

Kiti tyrimai:

• Lanksti sigmoidoskopija – apžiūrima žarnos dalis.

• KT kolonografija – naudojami vaizdo metodai, bet neleidžia pašalinti polipų.

• Bario klizmos rentgenograma – retai naudojama alternatyva.

• Vaizdo tyrimai (KT, MRT, ultragarsas) – nustatyti ar vėžys išplitęs į kitus organus.

Prognozė

Išgyvenamumo prognozė priklauso nuo vėžio stadijos, asmens amžiaus, sveikatos ir atsako į gydymą.

5 metų išgyvenamumo rodikliai:

Prevencija

Storosios ir tiesiosios žarnos vėžio visiškai išvengti neįmanoma, tačiau daugelį atvejų galima prevenciškai atitolinti ar sumažinti riziką.

Atranka (patikra)

Reguliarus tikrinimasis leidžia:

• anksti aptikti vėžį;

• nustatyti ikivėžinius polipus;

• pagerinti išgyvenamumą.

Rekomenduojama tikrintis:

• Nuo 45 metų, net jei nėra simptomų (pagal JAV gaires).

• Anksčiau – jei yra šeimos istorija ar genetinė rizika.

• Gydytojas parenka patikros dažnumą ir metodą pagal rizikos lygį.

Mityba

• Daug skaidulų (vaisiai, daržovės, neskaldyti grūdai).

• Mažiau raudonos ir perdirbtos mėsos.

• Daugiau sveikųjų riebalų (avokadai, alyvuogių aliejus, žuvis).

• Vengti pridėtinio cukraus ir perteklinių kalorijų.

Fizinė veikla

• Reguliarus fizinis aktyvumas padeda išvengti nutukimo ir gerina žarnyno veiklą.

Aspirinas

Kai kuriems žmonėms gali būti naudingas mažų dozių aspirinas, tačiau jį vartoti reikia tik pasitarus su gydytoju.

Vakcinos

Nors šiuo metu dar nėra patvirtintos vakcinos kolorektaliniam vėžiui išvengti, vyksta intensyvūs tyrimai:

• Viena iš eksperimentinių vakcinų – Ad5-GUCY2C-PADRE – gali būti naudingas gydymo būdas ankstyvos stadijos pacientams.

• Ateityje vakcinos gali būti skirtos asmenims su didelės rizikos genetiniais pokyčiais.

Santrauka

Kolorektalinis vėžys yra viena iš dažniausių onkologinių ligų, tačiau laiku pastebėjus, prognozė gali būti gera. Svarbiausia:

• Žinoti simptomus;

• Reguliariai tikrintis, ypač jei esate vyresnio amžiaus ar turite kitų rizikos veiksnių;

• Laikytis sveikos gyvensenos – mityba, fizinis aktyvumas ir žalingų įpročių vengimas padeda sumažinti riziką;

• Pasitarti su gydytoju, jei kyla įtarimų ar simptomų.